Lagerio vadovybės veidas

Balio Sruogos memuaruose pavadinimu „Dievų miškas“ aprašomas Antrojo Pasaulinio Karo lagerio gyvenimo paveikslas. Autorius pasakoja apie kalinius – katorgininkus, kurie kasdien yra priversti patirti nesibaigiantį smurtą ir žiaurumą bei badą ir nepriteklių. Visa tai yra daroma tam, kad kaliniai prarastų mums priimtinas ir suprantamas moralines normas ir pavirstų tam tikrais gyvūnais, kurių vienintelis tikslas yra kovoti tik už save, kad būtų įmanoma išgyventi. Už šiuos veiksmus atsakingi yra tie, kurie paklūsta Nacistinei Vokietijos valdžiai ir sutinka būti lagerių vadovais bei prižiūrėtojais.

 

Pirmoji charakterio savybė, kurią galėtume priskirti be išimties visiems lagerio tarnautojams – besąlygiškas žiaurumas. Tikra tiesa, jog dažniausiai yra mušama be jokios priežasties. Štai vienas vargšelis ukrainietis bando įrodyti prižiūrėtojui, kad yra ukrainietis, o už tai gauna per galvą. Galiausiai, kai jam jau yra išmušami dantys, iš nevilties žmogelis meluoja, kad yra rusas. Taigi, lageryje be problemų buvo galima gauti pylos už tautybę, nepaisant to, kad tu net nesi tos tautos atstovas. Taip pat šioje nepaaiškinamo smurto stovykloje yra baudžiama už menkiausius dalykus tokius kaip: sagų neturėjimas ar skylutės drabužiuose. Balys Sruoga knygoje pasakoja apie atsitikimą, kai gauna per ausis už tai, kad lagerio parūpintuose rūbuose neužsisiuva skylių. Memuarų autorius bando prižiūrėtojui aiškintis, jog neturi nei siūlų, nei adatos, nei lopinių, tačiau už tokį atsakymą yra tik dar labiau užgauliojamas ir mušamas. Lageryje teisiama net už tai, kad per gerai stengiesi atlikti duotą darbą. Pasak autoriaus, piliečiai yra talžomi ir jei gerai, ir jei blogai dirba. Geriausia yra tik vos vos krutėti, kadangi prižiūrėtojams vis tiek nėra svarbus rezultatas. Tokiu būdu ir nepavargsti, ir negauni per daug mušti. Lageryje negalioja jokios taisyklės. Vadovybė baudžia tada, kada tik užsigeidžia. Kaliniai negali to niekaip išvengti, nes šie išpuoliai dažniausiai yra spontaniški ir neplanuoti.

 

Taipogi lagerio vadovybės veide atsispindi didelis neišprusimas ir neišsilavinimas. Vien tai, kad lageryje visiškai pasikeičia socialinio statuso standartai, rodo, kad prižiūrėtojai jaučiasi viršesni už intelektualus. Tai būtų visiškai nepriimtina šiandieninėje visuomenėje. Pavyzdžiui vienas iš vadovų – Toni Fabro, leidžia sau kreiptis į išsilavinusius žmones su karčia ironija ir pažeminimu: „Advokatai, profesoriai, kunigai, finansistai, rašytojai ir visas kitas lietuviškas mėšlas. Greičiau, greičiau, jūs, apsidrėbusio kūlio sūnūs!“. Šie kreipiniai įrodo, jog lagerio vadovas visiškai nejaučia pagarbos žmonėms, kurie mūsų suprantamoje kasdienybėje turėtų turėti būtent aukščiausius statusus. Tai, kad lagerio vadovybei tikrai trūksta mokslo žinių lengvai galima pastebėti ir jų darbo vietoje. Lagerio viršininkai net nemoka tinkamai atlikti savo užduočių. Štai Balys Sruoga mums pasakoja apie tai kaip vienas iš vadų – Chemnicas, visą gyvenimą buvęs viešbučio durininkas dabar turi dirbti lagerio raštinėje. Šis žmogus nieko daugiau nemoka, tiktai žudyti, mat vienintelis pasiekimas – jis dalyvavęs žudynių ekspedicijoje. Pasak Sruogos šis neišprusėlis raštinėje vis atsisėda į kampą ir tyli. Jis nieko neveikia, tiesiog tyli. Jei yra ko paklaustas tarnybos reikalais, jis kažką panosėje sumurma, atsistoja ir nueina. Autorius aprašo vieną atsitikimą, kai vienas lenkas yra suimtas už tai, kad skaito angliškas knygas. Chemnicas visiškai nemoka susitvarkyti su šiuo nusidėjėliu. Po aštuonių minučių tylos vadas tiesiog išvaro jį. Paskui vėl gražina į kambarį ir po dešimties minučių tylos tik išvadina lenką kiaule. Nesunku suprasti, kad lagerio vadai ir prižiūrėtojai turi be galo limituotą protinę galią ir tikrai negali pasigirti aukštu intelekto lygiu.

 

Dar vienas bruožas, kuris ryškėja skaitant „Dievų mišką“ – didelis neorganizuotumas ir chaosas visu kalinimo metu. Nesunku rasti pavydžių, kurie patvirtintų kad lagerio vadovybė nesugeba susitvarkyti su lageryje besidedančiais dalykais. Lageryje akivaizdžiai pagal planą turėtų mirti daugiau žmonių. Jei koks vienas klipatėlė netyčiomis „prisikelia iš numirusių“ lagerio vadovybė labai sunerimsta ir liepia žmogeliui grįžti į savo vietą, nes mirtis jau yra užrašyta dokumentuose, o jei paaiškėtų, kad žmogus pažymėtas tuo numeriu dar gyvas, lagerio prižiūrėtojai turėtų didelių problemų su vyresnybe Berlyne. Taip pat, lagerio vadovai nuolat prasimano greitesnių žmonių numarinimo būdų. Pavyzdžiui yra sukurta ligoninė, kurioje laikomi sunkūs ligoniai, kurie, duok Dieve, sugeba užkrėsti kitas klipatas kad visi greičiau išmirtų. Į lagerį yra vežama vis daugiau ir daugiau žmonių, o tai reiškia, kad juos reikia kažkur apgyvendinti, taigi būtina numarinti čia jau seniai esančius gyventojus. Dar viena didelė organizuotumo problema – kaip palaidoti lavonus. Štai jei užkasi, tai palis lietus ir negyvėliai po žeme atsidengs. Taigi, vadovybė pradeda žmones deginti. Tai yra gana ekstremalu, taigi būtų teisinga teigti, kad visa tai daroma spontaniškai, galbūt net kiek desperatiškai. Dar vienas puikus nesusitvarkymo pavyzdys – šunų nepaklusnumas. Šie gyvūnai lageriui yra be galo svarbūs, nes jie gaudo pabėgėlius ir kitus nusikaltėlius. Ironiška, tačiau vienas iš vagių sumąsto kaip apvogti šunis ir suvalgo jų pyragėlius. Lagerio vadovybė patiria begalinę gėdą. Be kita ko, sužinoję apie šią absurdišką vagystę, prižiūrėtojai jaučiasi tokie apgailėtini, jog net nenubaudžia klipatėlės. „Dievų miškas“ skaitytojams pasakoja apie tuometinės Nacių Vokietijos chaosą ir nesusipratimą.

 

Balio Sruogos memuarai mums atskleidžia tikrąjį Hitlerinės imperijos veidą – be jokių pagražinimų ar nutylėjimų. Knygos autorius leidžia pasijusti jo paties kailyje ir suprasti ką iš tiesų reiškia būti lagerio kaliniu. Žinoma, neigiamą vaidmenį čia visada atlieka tiktai lagerio vadovybė, todėl ir matome vien negatyvius vadovų ir prižiūrėtojų paveikslus. Sruoga nupasakoja juos kaip didelius mušeikas, kurie niekada negailėdavo jėgų išsilieti savo pyktį ir nepasitenkinimą ant lagerio gyventojų. Taip pat šie žmonės pavaizduoti kaip labai neišprusę. Nei vienas iš jų nepasižymi dideliu intelektualumu ir supratingumu. Ironiška, tačiau pasak Sruogos lageris yra valdomas vien tik tikrų tikriausių kvailių. Nėra stebėtina, jog tai vėliau priveda prie visiško nesusipratimo. Dažnai matome, kad lagerio vadovai negeba kontroliuoti lagerio ir jiems dažnai nesiseka suvaldyti čia laikomų kalinių.

Please reload

Copyright © 2014 - 2019  |    All rights reserved