Baltaragio malūnas: tai ir realybė ir pasaka

Kazio Borutos apysaka pavadinimu „Baltaragio malūnas“ pasakoja apie malūnininko Baltraus Baltaragio dukters Jurgos ir bernelio vardu Jurgis Girdvainis meilės istoriją. Taip pat kalbama apie tai, kaip velniukas Pinčiukas bando sužlugdyti jaunuolių sužadėtuves bei vestuves ir vesti Jurgą pats. Visi knygos veikėjai pasiskirsti į dvi barikadų puses: herojai padedantys Baltaragiui atsikratyti velnio ir tie, kad yra pavaldūs Pinčiukui. Kūrinį galima interpretuoti ir kaip pasaką ir kaip tikrą istoriją. Tačiau kuri: pasakiškoji ar realioji pusė įtikinamesnė?


Šį kūrinį galima vadinti realia istorija, nes čia naudojami tikriniai daiktavardžiai, o tai suteikia realybės jausmą. „Baltaragio malūne“ aprašomos tikros vietovės. Pavyzdžiui kalbama apie Paudruvės kraštą, kuriame „stovėjo Baltaragio vėjinis malūnas“. Lietuvos žemėlapyje tokia vieta iš tiesu egzistuoja. Šis kraštas yra Šiaulių apskrityje. Pasakose veiksmo vietos dažniausiai apibūdinamos kaip: „už devynių jūrų, marių“ ar „toli toli“. Tiksli vieta nenusakoma. Apysakos veikėjai taip pat pavadinami tikrais vardais tokiais kaip: Baltrus Baltaragis, Jurgis Girdvainis ar ponas Šešelga. Šitai suteikia kūriniui realybės prieskonių. Jeigu apysaka būtų tikrų tikriausia pasaka, veikėjai būtų pavadinti: mergelė, malūnininkas ar jaunikaitis. Apie realius vardus net nebūtų užsiminta.


Tikrumo jausmą suteikia ir aprašomi lietuvių kultūros papročiai. Vienas iš pavyzdžių: Girdvainio piršlybos Jurgai. Bernelis joja pas Baltaragio dukterį lydimas piršlio Anupro. Girdvainis pakinko obuolmušius žirgus ir važiuoja malūno link. Kai Jurgis vos įveikia sunkų kelią pas mergelę, nes šiam vis bando sutrukdyti Pinčiukas, Baltaragis pakviečia svečius į vidų Paskui, visi sėda prie stalo, piršlys išsitraukia „iš kišenės butelį, rūta užkištą, ir skarelę“. Anupras prašo Jurgą „atkišti rūtelę“. Jeigu mergina tai padarytų, tai reikštų, kad ji sutinka tekėti. Tai yra vienas iš senosios lietuvių kultūros piršlybos papročių. Apysakoje taip pat pasakojama apie taip, kaip valstiečiai susidorodavo su raganomis. Uršulė – sena davatka, Baltaragio pagalbininkė ir tiesiog paskalų nešiotoja yra kaltinama užsiimant raganystėmis, todėl yra skaudžiai nuteisiama. Valstiečiai paseka lotyniškos knygos pavyzdžiu, kurioje parašyta: „Jeigu moteriškė yra aptarta ragana esanti, tai reikia pririšti kairiosios rankos nykštį prie dešiniosios kojos, o dešiniosios rankos nykštį prie kairiosios kojos, pavadelėti ir mesti į vandenį. Jeigu plauks – ragana, o jeigu skęs – nekalta“. Uršulė, žinoma, nuskęsta. Kaimo gyventojų veiksmai atspindi anuometinių žmonių mąstymą ir pasirinkimus problemų sprendimams.


Kita vertus, kūrinys gali būti interpretuojamas kaip pasaka, kadangi čia apstu pasakiškų veikėjų. Svarbiausią antgamtinių būtybių vaidmenį atlieka velnias Pinčiukas. Jis gyvena pelkėje, šalia Baltaragio malūno, geba atlikti įvairiausius stebuklus, tokius kaip: sugriauti tiltus Girdvainiui važiuojant pirštis Jurgai, numarinti arklius, atskleidžiant Šešelgai, jog „kris tie arkliai, kurių pėdas jis paspjaudys“[7]. Realybėje velniai ir burtai neegzistuoja. Dar vienas neįtikėtinas atsitikimas: kalbantys obuolmušiai Girdvainio arkliai. Šie du tarpusavyje tariasi kada jiems dvėsti: „Krisiu, privažiavęs Gaidžgalę“[8]. Tai vienas iš įrodymų, jog kūrinys – pasaka. Reikėtų paminėti ir Uršulės ragnystes, kurios iš tiesų suveikė. Pavyzdžiui davatka „išsiėmė iš židinio pelenus, išbarstė jais slenkstį, o jeigu Baltagario nuotaka peržengs – ji bus išnešta su grabu“[9]. Marcelė taip ir padarė. Po dukters Jurgos gimimo, moteris mirė. Taigi, Uršulės burtai suveikė. Tai yra nerealu tikrame gyvenime.


Kai kurios knygos dalys parašytos pasakos principu. Apysaka prasideda sakiniu: „Nuo neatmenamų laikų mosavo jis (malūnas) savo dideliais sparnais, tarytum būtų norėjęs pasikelti ir nuskristi nuo pakriūtės“. Tokia kūrinio pradžia primena kitas pasakas, pavyzdžiui: „Dvylika brolių, juodvarniais lakstančių“, kuri prasideda „Senų senovėje Lietuvos pakraštyje gyveno laiminga šeima“. Laiko apibūdinimai: „nuo neatmenamų laikų“ ar „senų senovėje“ dažniausiai naudojami pasakiškos kilmės literatūros kūriniuose. Apysaka baigiasi „ir aš ten buvau, alų midų geriau“ principu, kuris yra labai dažnas pasakose. „Baltaragio malūne“ sakoma: „Ir man kartais atrodo, tarytum aš pats, o ne Girdvainis, būčiau turėjęs tuos obuolmušius žirgus ir su jais kaip su vėjo sparnais pas Baltaragio dukrą piršlybų“. Jeigu vėl lygintume šią apysaką su „Dvylika brolių, juodvarniais lakstančių“, pastebėtume, kad minėta pasaka baigiasi būtent taip: „Ir aš ten buvau, daug mačiau ir girdėjau, alų ir midų gėriau, per barzdą varvėjo, o burnoj neturėjau“. Abiejų kūrinių pasakotojai tapatina save su išgalvotais veikėjais, suteikdami jiems pasakiškų bruožų.


Taigi, „Baltaragio malūnas“ turi ir realių, ir pasakiškų motyvų. Teritorijų pavadinimai ir realūs žmonių vardai leidžia tikėti, jog istorija paremta tikrais faktais. Kultūrinių papročių aprašymai priverčia mastyti, jog knygoje aprašomi veikėjai yra panašūs į tuometinius žmones, kurie laikėsi tradicijų. Tačiau staiga apysakoje atsiranda nerealių veikėjų tokių kaip Pinčiukas ar ragana Uršulė, kurie sugriauna tikrovės vaizdą. Kazio Borutos rašymo stilius taipogi primena pasaką. Galiausiai, būtų teisinga teigti, jog šis kūrinys yra tiek pasaka, tiek reali istorija. Galbūt tikrovėje šie veikėjai ir egzistavo, bet yra akivaizdu, jog daug aspektų buvo išgalvota.

Copyright © 2014 - 2020  |    All rights reserved